Kai manęs paklausdavo ką veikiu, išgirdę apie dulavimą, architektūrinius projektus ir žindymą, sakydavo – „Kas čia per monai? Nu ir prisigalvojai  dalykų.” 

„Monai” –  senas lietuviškas žodis reiškiantis mintis, burtus, kerėjimus ir pramanus. „Monyti” – sinonimas žodžiams galvoti, manyti.  Šie žodžiai taikliausiai įvardija mano veiklų mistiškumą. Namų židinio kurstymas, gimdymas ir žindymas, motinystės temos yra senos kaip pasaulis ir niekada nepraranda aktualumo. Keista tik,  kad modernėjant pasauliui jos tebelikusios savotiškam užriby. Apipintos mitais, įsivaizdavimais ir net savotiškais burtais. Tarsi tai, apie ką visi žino, bet niekas garsiai nekalba. Tarsi stebuklas, tačiau tuo pat metu ir kažkas gėdingo. 

Mano tikslas – kviesti į autentiškumo paieškas, demistifikuoti moteriškumo ir motiniškumo temas, dalintis savo patirtimi ir žiniomis tam, kad moters gyvenimas tokiais jautriais gyvenimo tarpsniais kaip nėštumas, gimdymas ir vaikų auginimas būtų išpildantis, kad tarp kraštutinumų „geriausia” ir „blogiausia” atsirastų vietos ir tam buvimui tiesiog pakankama, kad požiūris į moters kūną ir jo cikliškumą taptų pagarbesnis. 

Mano sukurtas ženklas, piešinys į bendrą visumą apjungia namus, buitį, žindymą, gimdymą, moteriškas formas, apglėbiančias mamos rankas, tekėjimą, meilę, balansą ir ryšį. Daug visko dar galima įžvelgti, ir tikiu, kad kiekvienas pamatys tai, ko labiausiai norisi.