Žindymas nėra priežastis, dėl kurios mamos tikslingai eina iš namų ir specialiai tai daro pačiose keisčiausiose vietose turėdamos aiškų tikslą – apsinuoginti viešumoje, sulaukti trūkstamo dėmesio sau ar susivilioti keletą papildomų vyrų.

Esu tikra, kad mamos viešumoje žindo dėl to, kad yra empatiškos, jautrios ir besistengiančios išlaviruoti tarp savo poreikio būti tarp žmonių, ir vaiko poreikio būti pažindytam. Ir tai toli gražu ne visad paprasta. Ypač, kai tai pirmas vaikas. Ypač, kai tai pirmosios kelionės iš namų. Dažnos mamos įtampa vykstant pirmajam vizitui pas gydytoją viršija visas streso skales – o jei verks kėdutėj, o jei verks kabinete? O tai negi žindysiu poliklinikoj?

Pirmas dalykas, kuris gelbsti labiausiai – apgalvoti prioritetus, kas pačiai svarbu. Ar atliepti vaikelio poreikį, ar kad niekas nematytų. Ar svarbu, ką vaikas apie jus pagalvos, ar tai, ką tetulytė ant gretimo suoliuko. Jei vidinių resursų ir energijos pakankamai – rinktis net nereikia, nes įsijungia kūrybiškumas ir sprendimas ateina savaime. Visa kita – strateginiai dalykai. Skamba šiek tiek kaip raketų mokslas, bet pirmą kartą žindymas viešumoje yra panašaus intensyvumo ir stiprumo dalykas pirmakartei mamai. Taigi. Strategija arba pagrindiniai dalykai,  kuriuos pravartu apgalvoti besiruošiant su kūdikėliu į žmones:

Laikas. Puiku žinoti, kiek turi laiko nuo pirmo alkio signalo iki rimto ir garsaus maisto reikalavimo. Tai, ko gero, turės daugiausiai įtakos sprendimui ar įjungt mobilizacijos rėžimą ir skuost iki bet kokios patalpos, ar žindyt nešantis ant rankų ar tiesiog sėst ant šaligatvio bortelio ir priglaust vaikiuką prie krūties. Dar svarbus paros laikas, metų laikas ir vaiko amžius. 

Vieta. Iš anksto žinant bent apytikslį savo maršrutą galima ir kelis daiktus įsimesti į kuprinę. Jei keliaujate į miesto centrą/senamiestį – žindymo erdve gali tapti visos kavinės, suoliukai, parduotuvytės, parkeliai, laiptai ir kt. Jei keliaujate tarp daugiabučių namų – prisėst galima ant sūpynių žaidimų aikštelėje, ant čiuožynės. Kartais pirmuose daugiabučių aukštuose būna įsikūrusios įvairios parduotuvės, odontologijos kabinetai ar notarų biurai. Eikite į visas jas drąsiai, prisėskite hole ir žindykite. Jei labai labai nedrąsu, galite tiesiog paprašyti, kad leistų pasinaudoti tualetu. Faktas, kad nesėdėsit ten visą likusią dieną. Tik tiek, kol nusiraminsite pati, kol vaikelis pažįs ir nurims ir būsit pasiruošę keliaut toliau.

Pavyzdžiui maximose patogu žindyt prisėdus ant tokio pusapvalio laiptelio prekėms pasiekti. Drabužių parduotuvėse – tiesiog persirengimo kabinose ar ant žemų lentynų. Kai kuriuose knygynuose net fotelių yra pastatytų. Mano pačios viena mėgiamiausių erdvių keliaut su vaikais laiko praleist – Ikea – ten tiek ekspozicijų kambarių, kad tikrai gali rast kamputį net prigulti su vaikeliu, o ir žindymo kambariai ten visai jaukūs. Dar apsvarstykite momentus, kaip pavyktų žindyti transporto priemonėse. Jei vairuojate pati – ar bus vietų sustoti. Arba automobilis gali tapt ta saugia ir patogia stotele, jei norisi privatumo. Jei nevairuojate – įsivertinkite, ar pavyktų žindyti sausakimšame troleibuse ir ko reiktų, kad tai pavyktų.

Vaiko amžius ir jo žindymo ypatumai.  Dažnu atveju vaikai turi labai aiškų polinkį specifinėms žindymo pozoms. Pavyzdžiui – tik gulint arba būtinai tik tūpčiojant. Su mažyčiais kūdikėliais mamos dar nėra tiek stipriai įgudusios krūtį paduoti, arba pieno gamyba yra tokia nenuspėjama, kad gali ir fontanu purkštelt, kai nesitiki ar stipriau spusteli. Tokiu laiku tikrai yra jausmo, kad esi pernelyg matoma ir norisi privatumo pačiai. Su jau paaugusiais vaikais – keblumai yra apie tai, kad jie tai žinda, tai dairosi, tai vėl žinda, tai vėl dairosi, su dar didesniais – jie pageidauja užsiimti savais reikalais su krūtim burnoje. Pavyzdžiui suptis sūpynėse. Arba smėlio dėžėj „tortus kepti“.  Ir čia vėl grįžtam prie prioritetų ir to, kiek resursų tą akimirką turi kūrybiškumui, kad nereiktų rinktis arba žindyt arba bėgt į saugią erdvę su iš alkio raudančiu mažyliu. Žinant savo situaciją – arba turėt pasiruošus nedidelį pleduką pasitiesimui, ar didesnę skarą, ar drabužius prisitaikyt.

Apranga. Svarbu tiek tai, kaip aprengtas vaikas ir kaip apsirengusi mama. Jei vaikutis aptūlotas vežimėlyje be vokelio ir jei vaikutis tik su plonyčiu romperiuku nešioklėj po mamos striuke – strategijos skirsis stipriai. Kombinezonuose įpakuotą vaikutį norėsis saugoti nuo perkaitimo ir gal net vengti žindymo patalpoje (nes į laiką nuo alkio ženklo iki faktinio žindymo dar lyg ir reiktų įskaičiuot ir vaiko nurengimo laiką). Su mažyliu nešioklėje – gal reiks kūrybiškesnio sprendimo, kad jam nebūtų šalta, jei reikės atsisegt striukę, kad pasireguliuotum nešioklės aukštį žindymui.

Kartais nutinka, kad išeini iš namų trumpam ir galvoji, kad tikrai spėsi grįžt namo iki žindymo. Pasipuoši siaura suknele iki kelių. Ilgom rankovėm ir su aukštu kaklu. Netyčia užtrunki. Vaikas – „aaaaa“. Plonyčiai šortukai po suknele gali būti gyvenimą ir orumą išgelbėsiantis dalykas, nes net ir iki pažastų užsiraičius suknelę nebus gėda.

Komfortas. Visais atvejais reikia gebėt greit įvertint aplinką, kiek ji patogi būtent jūsų žindymo situacijai ir mintyse pertikrint turimų daiktų universalumą situacijai. Jei vaikutis žinda tik gulėdamas – ar bus galimybė prigulti. Ar turėsi, ką pasitiesti, jei nebus suoliuko, o visur aplink šlapia šlapia. Jei blaško aplinkiniai – ar turėsi kuo prisidengti. Ne kad aplinka nespoksotų, bet kad vaikui netrukdytų. Ar apranga pritaikyta žindymui. Jei nusimato, kad teks žindyt nešioklėj – ar yra patogus priėjimas prie krūties ir galimybė nešioklės petnešas susireguliuot neatsisegus striukės, jei vaikutis po striuke, ir ar bus patogus būdas atsisegti striukę priekyje, jei vaikutis kabo nešioklėj ant tavo striukės. O kaip tos situacijos, kai pavyzdžiui esi ne su vienu vaiku?

Kūrybiškumas. Beveik visose jose gelbės kūrybiškumas. Pavyzdžiui, situacija: Kaziuko mugė. Katedros aikštė. Šalta, bet sausa. Vežimas vienoj rankoj, kitoj – dvimetis ant tantrumo ribos. Žmonių masė plaukia. Kūdikėlis vežime jau stipriai piktas ir alkanas.

Galimas sprendimo variantas – pasiūlymas – „pažaiskim pikniką“. Netrigerinant ir negilinant vyresnio vaiko pasipiktinimo kartu išsirinkt tarpelį tarp palapinių, patiesti pervystymo kilimėlį. Iš vienos pusės „atsitverti“ vežimėliu. Prisėsti. Duot vyresnėliui iškraustyt kuprinę, o tuo tarpu mažylį pažindyt. Alternatyva – lįst į bet kurią palapinę, kurioje mažiausiai dūžtančių daiktų, bet vaikui atrodo įdomu ir tiesiog pritūpt pažindyt. Galima vyresnį vaiką susipakuot į nešioklę ant nugaros, kad gautų tą trokštamą artumą, o mažylį priglaust ant rankų. Vežimo rankena kartais kaip atrama galima pasinaudot. Taip, sunku nešt. Bet gi ne amžinai reikės. Gal tik tą kartą, tas keliolika minučių. Jei vyresnysis mėgsta vežimuką ir mažam kūdikėliui naudojamas tas pats sportinukas su gulima padėtim, – galima pasiūlyt jam susikeist su mažyliu vietom. Kad kūdikėlis ant rankų, vyresnėlis – į vežimėlį. Tada bent trumpam ramu, kad vyresnis nepradings žmonių masėj, o ir mažylis bus sotus. 

Dažnis. Žindymas viešumoje yra įgūdis. Kuo daugiau kartų bandysi, tuo didesnis šansas, kad pavyks tai padaryti taip, kaip tau pačiai bus jaukiausia. Kai žindai pirmuosius kartus – taip, atrodo, kad visi tik ir žiūri. Tiek, kad pati savo perdėtu dangstymusi atkreipi kitų dėmesį. Kai tai darai kokį šimtąjį kartą – būna prireikia ir gero pusvalandžio, kad šalia ant suolelio sėdintis žmogus susigaudytų, ką iš tikrųjų ten apsikabinę dviese veikiate. O kitą kartą taip ir nesužino.

Jei pirmuosius kartus išeit į lauką su vaiku nedrąsu – eikite su vyru, su drauge ar mama. Su bet kuo, kam tai kelia mažiau streso, nei jums pačiai jo kyla.  Ieškokite bendraminčių mamų grupėse ar susitikimuose. Žindymo konsultantės kartais taip pat organizuoja arba bent jau žino vietinius veikiančius žindančių mamų “būrelius” ir gali padėti atrasti širdžiai mielos draugijos ir palaikymo, tad drąsiai kreipkitės, ne tik tada, kai bėda ištinka, bet ir kai paprastesnių klausimų kyla.