Besilaukdama pirmą kartą buvau be galo laiminga. Svajojau apie tobulą, lengvą gimdymą dalyvaujant vyrui ir palaikančiai nusiteikusiam ligoninės personalui. Lankėme keletą kursų tėvams, perskaitėme keletą knygų. Sušmėžuodavo skaitiniuose žodelis “dula”, “gimties sesuo”, bet, atrodė, “kam jos reikia?” – viskas paprasta bus – su vyru, vonia, masažu ir šypsena.  Visas sunkias gimdymų istorijas leidau pro ausis, nes buvau šimtu procentų tikra – “Man tai jau tikrai taip nebus”. Dukryte džiaugėmės, kaip aštuntuoju pasaulio stebuklu, o apie sunkią gimdymo patirtį man pačiai sunku ramiai kalbėti buvo daugiau nei metus.

Besilaukdama antrą kartą buvau be galo laiminga. Tik tą kart svajojau, “kad tik nebūtų, taip, kaip anąkart…”. Labai norėjau, kad gimdymas šį kartą būtų apie mane ir vaikelį. Kad sprendimus priimčiau sąmoningai ir ramiai pati, o ne išsigandusi ar “užklupta silpnumo akimirką”. Todėl ruošiausi planui A, B, C… Ž ir situacijoms, “o jeigu… “. Perskaičiau dar daugiau knygų apie nėštumą, gimdymo fiziologiją, daugybę mokslinių straipsnių apie medicininę gimdymo priežiūrą, intervencijų privalumus, trūkumus ir alternatyvas jiems, lankiau paskaitas vaikelio besilaukiantiems tėvams ir medicinos profesionalams, įvairias meditacijas ir kūno praktikas – jogą, watsu. Ėmiau lankytis terapiniuose užsiėmimuose, nėščiųjų ratuose, dulų rengiamuose kursuose ir susitikimuose. Susiradau širdžiai artimas dulas. Susipažinau su akušerėmis, aplankiau gimdymo stacionarus bandydama juos “prisijaukinti”, kad taptų pažįstami, savi – tarsi namai.

Gydytojos, pas kurią lankiausi visą nėštumą, nuo pirmo vizito klausinėjau, ką galėčiau nuveikti, kad vaikelio gimimas būtų kuo sklandesnis. Stengiausi, kad ir ji man taptų kuo labiau pažįstama, sava, kad visiškai pasitikėti galėčiau. Taip pat, kad ir ji žinotų mano motyvus ir dalykus, kurie man labai svarbūs vaikelio gimime, kad atėjus laikui nebereikėtų dėl jų “kovoti”. Gražų ir išsamų gimdymo planą pasiruošiau su svarbiausiais dalykais, lyg priminimą labiau sau, vyrui ir dulai, nei gydytojams. Tada, kai galiausiai visus nerimus išnerimavau ir paleidau, visoms baimėms pažiūrėjau bent į vieną akį, patyriau nuoširdų moteriškųjų ratų ir dulų rūpestį ir palaikymą ir atsidaviau į mylinčias vyro rankas – greitai ir lengvai pasaulį ir savo namus išvydo sūnus. Apie gimdymo patirtį galėčiau kalbėti neužsičiaupdama, kaip buvo gerai.

Trečiojo vaikelio besilaukdama nėriau į patyrimus stačia galva. Ritualai, apsikabinimai, masažai, pokalbiai su dula, tiksliau – visu būriu jų, su gydytoja pakrizenimai, kaip čia viskas bus. Jei ne keistas pandeminis žmonijos išėjimas iš proto – sakyčiau, visiška ramybė, tobulas nėštumas ir gimdymas. Šįkart, kaip ir svajojau – į vandenį. 

Nesakysiu, kad gimdymai buvo be skausmo. Skaudėjo kaip reikiant. Turėjau galimybę patirti patirti gimtį, kai mano pojūčius vertino pagal aparatų rodmenis, kai motyvaciją kėlė nepagrįstais gąsdinimais. Turėjau galimybę patirti ir tai, ką reiškia gimdyti, kai šalia yra moterys, kurios tiki gimties stebuklu – kai apkabina, kai ramina, kai surėmus kaktą padeda kvėpavimo nepamesti, kai priima su visais „nu kodėėėėėėėėl …” ir  „nebegaliu daugiau…”. Jų buvimas, žodžiai ir prisilietimai kažkaip tų jėgų ir tikėjimo įkvepė gerokai daugiau. Prisiminimus apie gimdymus saugau kaip visiškų savo super galių patyrimą – stiprų, galingą, užtikrintą ir net kažkuo raganišką. Ir labai norisi tuo dalintis.