Pirmagimė gimė 2020 metais, pačioj pandemijos pradžioj, kai visi bijojo, nežinojo, ko tikėtis, o ligoninės durys buvo atviros tik tiems, kam būtinai reikėjo – be jokių lankymų ir lydėjimų. Nesvarbu, kiek iš anksto ruošiausi gimdymui, beveik paskutinę minutę viskas ėmė ir apsivertė aukštyn kojom – perėjau visas gedėjimo fazes: neigimą, derybas, pyktį, liūdesį ir galop – susitaikymą. Gimdymas buvo lengvesnis, nei tikėjausi. Viskas praėjo sklandžiai ir visada maniau, kad mano gimdymo patirtis buvo teigiama. Ypač, turint omeny tą faktą, kad viskas vyko viešų diskusijų apie akušerinį smurtą fone. Bet bėgo laikas ir po truputį ėmiau jausti, kad nebuvo ta patirtis tokia gera, kaip galėjo būti. Kad kažkas buvo ne taip, lyg kažko trūko. Todėl antram gimdymui ruošiausi kitaip. Šį kartą ne viena, o su Monika. Apkalbėjom viską, ką buvo galima apkalbėt. Skirtingus galimų scenarijus, žindymus, pogimdyvinį laikotarpį ir viską, kas tik begalėjo šaut į galvą.
Atėjo ta diena, mes jau kartu gimdykloj, nuotaika pakili, abi su jauduliu laukiam gimtadienio. Ir vis dėlto įvyko tai, kam nebuvau pasiruošus ir ko nuoširdžiai nesitikėjau – viskas įvyko pašėlusiai greitai. Per greitai. Negavau ramiai pasąrėmiaut, nebuvo nei laiko, nei minčių paklausyt mėgstamos muzikos, paieškot patogesnių pozų, pauostyt kažką pasiruošto ir atsinešto iš namų, kas kelia teigiamas emocijas, ar kaip reikiant pabambėt ant viso pasaulio. Atrodo, ką tik nevyko jokia veikla, o jau einam gimdyt. Atsimenu tik begalinį norą sustabdyt laiką. Ir visada maniau, kad dulos pagrindinis darbas yra laukime. Kol veriasi, ruošiasi, skauda. Išbūt, priimt, padėt pereit. O per stangas tai jau viskas tik Tavo rankose (net ne rankose, o pilvo raumenyse turbūt). Ir vis tik kaip klydau.
Turbūt būtent tuo metu dulos man reikėjo labiausiai – šalto delno ant kaktos, išglostymo, nebylaus paskatinimo ir palaikymo. Pasiūlymo atsisėst už nugaros, kad būtų patogiau atsiremt. Tinkamai parinktos gertuvės padavimo, kad galėčiau mest, jeigu būtų noro. Tokio buvimo, kurį jauti visu kūnu, lyg gimdytum ne viena, o dviese. Tokios auros, kuri apgaubia kaip stebuklingas apsiaustas, suteikiantis papildomų jėgų, kai turėtum jau seniai jų nebeturėt ir saugantis nuo viso išorinio pasaulio, paliekantis tik Tave ir taip sunkiai besistengiantį ateit naujagimį.
Dula saugo kaip skydas nuo visų medikų spaudimų ir užsikirtusio, kaip plokštelė akušerės kartojimo „stumk, stumk, stumk”. Dula gali duoti labai daug, gali ir mažai. Būtent tiek, kiek kiekvienai tuo metu reikia. O man reikėjo būtent to, tiek ir tada. Nereikėjo patarimų ir raginimų. Reikėjo tyro tikro buvimo. Ir negaliu įsivaizduot žmogaus, kuris tuo metu būtų tobuliau visą tą padaręs. Nors dar kartais pasikalbam, kad kitą kartą pagimdysim dar geriau. Ir turėsim dar vieną nuostabią istoriją prisiminimui ir pasidalinimui.