Kai laukiausi pirmus mėnesius, labai bijojau vaikelį prarasti, tepliojo kelis mėnesius, grėsė persileidimas, nerimavau aš, nerimavo ir medikai, stengiausi nieko nekilnoti, nepersitempti, daug ilsėtis, daug vaikščioti. 

Mano žindymo kelionė prasidėjo 2015m birželio 26d, o prieš tai besilaukdama lankiau nėščiųjų kursus, juose sužinojau apie žindymą, kaip teisingai paduoti krūtį, kaip padėti vaikučiui atsirūgti, kokiomis pozomis maitinti. Perskaičiau keletą knygų. Gimus mažytei gimdymo namuose išnagrinėjau visus bukletus, pasidariau krūtų savimasažą ir žindžiau, krūtis velnioniškai skaudėjo, jos buvo tarsi besiruošiantys sprogti kieti kieti balionėliai, tokios pilnos, pamėlę, paraudę, karštos, sunkios, skausmingos, išdidėję, pienas bėgo net neliečiant. 

Taigi maitinau ir maitinau kiek tik mažytė norėjo. Daugybę kartų pūtė pilvelį, supdavau, mankšteles dariau, sportuodavome, daug nešiojau ant rankų, daug buvome gryname ore. Maitinau visur, kur tik norėdavo. Net einant ar stovint. Apie šeštą mėnesį susinormalizavo pieno gamyba, pagaliau, nes kankindavo guzeliai, kimšdavosi pieno latakėliai, gal dėl pižamos ar liemenėlių. 

Buvo daugybę kartų krūties streikas, tuomet niekaip neįsiūlydavau vienos krūties, ji persipildydavo, skaudėdavo, bandžiau masažuoti, truputį pienelio nupilti, nes plyšte plyšo, vėliau išbandžiau maitinti gulint lovoje ir mergytė galvojo, kad geria visada iš tos pačios krūties, o aš ją pakeičiau, sėdint ar einant ar stovint ji iš jos negėrė, tik gulint ant šono. Tuomet tai tapo problema, nes kelionėse verkdavo, neimdavo krūties, o kai atsiguldavau – viskas buvo gerai.

Daug atpylinėjo. Priežasties neradome, daug pūtė pilvelį, priežastis nenustatyta. Kai mažylei buvo 11 mėnesių sužinojau, kad laukiuosi. Ką gi – maitinau toliau. Bet pirmus nėštumo mėnesius labai sujautrėjo, tapo skausmingi speneliai, aj kaip nemalonu buvo maitinti! Nepaisant to, grėsė persileidimas, gydytojai primygtinai siūlė nutraukti žindymą. Aš taip palaipsniui ir padariau. Tai dėl savo per mažo žinių bagažo ir nežinojimo aš nutraukiau žindymą.. gailiuosi ligi šiol! 

Tuomet aš patikėjau gydytoja, nes ji sakė “dabar jau reikia galvoti apie kitą vaikelį, antraip prarasite”. Ach kaip buvo liūdna, verkiau. Kaip gaila buvo atsisveikinti, bet mažylė greitai apsiprato ir pamiršo. Visada miegojom kartu ir šiltas glėbys ją guodė. 

Kuomet gimė antroji dukrytė, krūtys vėl buvo kaip balionai. Surinkdavau perteklių į indelius ir duodavau išgerti pirmagimei, jai patiko, tai kol buvo perteklius, skausmas –  taip ir darydavau. Bet ir prasidėjo man vos ne kas mėnesį po mastitą. Niekada nesigriebiau medikamentų, masažuodavau spenelio link, gumbai po truputį sumažėdavo, skausmas sunkiai, bet ištveriamas, masažą darydavau sukandus dantis, bet žinojau, kad kitos išeities nėra. 

Maždaug nuo metų pirmagimė jau nieko nebegėrė, nebenorėjo. Bežindant metinukę, jau antrąją dukrelę, aš vėl sužinojau, kad laukiuosi. Ši kart nekilo mintis nutraukti žindymą, žindžiau toliau. Taipogi grėsė persileidimas, tepliojo kelis pirmus mėnesius. Save raminau, kad viskas bus gerai. Čia mitas, kad žindant persileidi! Įtikinau save ir viskas buvo puiku. Maitinau dieną, naktį viso nėštumo metu. Mažylė norėdavo daug ir dažnai. Kai nuvažiavau į gimdymo namus, prieš tai mažylė buvo prisigėrus pienelio kiek širdis geidžia. Ji pasiliko su sesute ir mano mama. Išskubėjau su vyru. 

Pagimdžius nieko naujo man jau nebuvo, tai tik žindžiau. Pradžioj priešpieniukas buvo, tada jau pienukas. Ligoninėje buvome tris dienas. Tik grįžus krūtys vėl buvo kaip kokie akmenys, buvo sunku jas nešti, nuo drabužių trynimosi dar labiau skaudėjo. Nusprendžiau atsisėsti ant grindų ir pasikviesti antrą dukrytę. Tai aš jai daviau kairę krūtį, o mažyliui dešinę ir taip jiedu gėrė pienelį kartu dienom, naktim, skirtingais laikais ir vienu metu virš metų. 

Beprotiškai išvargau per tuos metus, kankino aversijos, tapau zombis, po gimdymo keldavausi prie abiejų naktimis skirtingu metu, kol galiausiai taip nusilpau nuo nemiegojimo, mane taip kamavo silpnumas, nuovargis, šaltas prakaitas išpildavo, svaigulys, vos ne iki griuvimo, aptempdavo akyse kad staigiai turėdavau atsisėsti. Pernelyg sunku buvo, nusprendėme su vyru mergytę vesti miegoti į kitą kambarį su juo. 

Dieną dar ji pienuko gerdavo, bet jau naktim buvo lengviau. Pas mus antroji mergaitė labai verksniukė, rėkdavo naktimis, būdavo pikta ir dieną, paguoda tapo šiltas mamos glėbys, prisilietimai bei pienukas. Bet visgi ji pradėjo taip dažnai gerti pienuką, kad aš negalėdavau nuo žindymo atsitraukti, neprieidavau pagaminti valgyti, išsimaudyti, susišukuoti, prie nieko, tarsi išvien tik žindai ir viskas. Silpo sveikata. Trūko turbūt ir vitaminų, valgymai prabėgom, kažkas “ant greičio”, žindymas tapo nebemielas, pykdavausi su dukryte, o ji mušė, kandžiojo, žnaibė.

Sutarėme, galiausiai, kad jai reikia atsisveikinti su pienuku. Ji to nelabai norėjo, bet sakiau, kad jau užaugo ir liks broliui, jis dar mažas. Taigi mastitų buvo dar galybė… Bet visąlaik pavykdavo išmasažuoti. Bet jau skausmas toks, lyg ten kažkas adatom draskytų. Aš po kurio laiko galvojau, ir kaip viską ištvėriau, iš kur tiek stiprybės, kantrybės, iš kur tiek jėgų, kažkoks kosmosas. Manau nepakartočiau, atrodo per sunku būtų. 

Mano žindymo kelionė šiandien tęsiasi nenutrūkstamai 6 metus ir 1 dieną, bendras stažas virš 7 metų. Mėgaujuosi. Artumas, tyrumas, dieną naktį. Neapsakomas jausmas ir linkiu kiekvienai mamai žindyti ilgiau, negu Jūs suplanavote, ilgiau negu Jūs norite, ilgiau nei Jums rekomenduoja, ilgiau, net jeigu tenka grįžti į darbą, eiti į darželį, ilgiau. Aš tebežindau su visomis aplinkybėmis ir net negalvoju žindymo nutraukti, žinau tik tiek, kad liko nebedaug. Visada prisimenu kaip pienelį gėrė du, glostė vienas kitam galveles, rankeles, veidelius. Jiedu susikibdavo rankytėmis! Kokia šiluma sklido, koks stiprus ryšys, meilė, rūpestis vienas kitam, kad dalinasi kažkuo ypatingu kartu. Tobula gyvenimiška kelionė – žindymas.

Tik Jūs mamos, tęskite, tęskite, nesustokite