Jurgio gimimas. Pirmo vaikelio belaukiant neturėjau klausimų, kažkaip pamaniau, kad pasitikėsiu gyvenimu ir savo intuicija . Tad mažai kuo domėjausi, nesijaudinau ir negalvojau apie gimdymą, nes – o kam nervintis dėl to, kas dar neatėjo.

Vieną šaltą žiemos sekmadienio rytą, bekalbant su vyru lovoje, pradėjo taip skaudėti skrandį, o vėliau ir pykinti, tad liepiau vyrui atnešti vandens. Geriu geriu, pykina dar labiau, šiek tiek išsigandome, tad nusprendėme nukeliauti iki Santariškių. Nuvykę galvojam –  o į kurį skyrių eiti? Visgi lyg ir negimdau, bet negera labai. Nusprendėm eiti pasitikrinti į akušerijos skyrių. Na ką – mus priėmė, patikrino, sako jūs jau 4 cm atsivėrusi, galite bet kada gimdyti, bet kol nėra sąrėmių neguldysim. Sakom ok ok (aš gi noriu natūraliai pagimdyti). Vėliau mus išsiunčia į bendrą skyrių. Kol laukėm, kol mane apžiūrės (praėjo beveik 1,5 val… nelabai jie ten skuba santariškėse, o per tiek ir pagimdyti gi gali) kelis kart atpyliau viska ką išgerdavau. Kai padarėme netvarką visgi puolė apžiūrėti ir statyti lašelinių…. Po kokių 4 ar 5 valandų grįžome namo, jau tada maudė visus šonus. Kaip negimdžiusi galvoju, gal čia jau sąrėmiai… be visa ko, užkilo temperatūra, jausmas buvo nekoks. Vis dar pykino, nes pasirodo mano mažasis pilietis sugalvojo šiek tiek išsitiesti ar pasirąžyti, ir užspaudė man skrandį. Kaip sakant, nei pirmyn, nei atgal. Prasidėjo viso organizmo intoksikacija. Pavargau, buvo sunku, tai liepiau vežti vyrą mane gimdyti.

Nuvykome šį kart į VGN. Buvo apie vidurnaktį. Mus priėmė ne pačio maloniausio būdo moteriškė, kuriai buvo vėsu ir ji tingiai ir lėtai vaikščiojo ir klausinėjo ar tikrai jau čia aš noriu gimdyti ir kodėl savo pižamos neatsivežiau (kokia didelė problema!). Tada priėmė mus gydytoja, patikrino kaip vaiko virpesiai, kaip aš jaučiuosi ir pasiūlė gimdyti, kad jau 4 cm atsivėrė. Žinoma sutikau – gi nelauksiu, kol vaikutis apsinuodys, nes pačiai negera ir niekas nesiūlo padaryti pratimų, kad vaikiukas vėl sulenktų kojeles (nežinau ar tokių būna).  nuvažiuojame į gimdyklą, gaunu jauną daktarę, kuri man tikrai patiko, nors ir prašė nerėkti, nes gąsdinu kitas gimdyves. Gavome pačią didžiausią gimdyklą su vonia ir kitais pribumbasais. Ir ponia daktarė, kurios vardo nepamenu, nes tuo metu buvo ne tas galvoje, davė didelę dozę paracetamolio, kad vaikas pilve neišvirtų, pastatė krūvą lašelinių, nes man jų tikrai reikėjo ir praplėšė vandenmaišį, kad prasidėtų gimdymas.

Ir ką… pasirodo mamos žodžiai buvo melas! Ji man ramiai sakė, kad skausmas sąrėmių yra panašus į stiprų mėnesinių skausmą. Cha cha cha!!! Ir tas nepakeliamas skausmas kuris primena kaulų laužymą (kito paaiškinimo neįsivaizduoju) truko lygiai tris valandas! Aš rėkiau, spardžiausi, sako, “pasivaikščiok, iki tualeto nueik…”. Mane nešti reikėjo, o dar visos tos lašelinės! Epidūro man negalėjo leisti, nes turėjau temperatūros, mažu infekcija, tad teko būti laukine šaukiančia moterim, kuri turėjo kažkaip iškęsti tai, kas vyko su jos kūnu. Pamenu kaip dabar, kad skaičiavau minutes, ir laikas slinko taaaaip lėtai, o sąrėmiai kas 2 minutes. Tai galime suskaičiuoti 90 sąrėmių per tris valandas. Tokių, kurių, atrodo, nė vienas žmogus nepakeltų, bet tu tai išgyvenai. Į trečią valandą pradėjo viskas greitai vertis, mat ilipau į vonią ir atsisėdau patogiai į varlytės pozą. Tas, matyt, paskatino greitesnį kaklelio atsivėrimą. Žinoma, vonioje vanduo iš dušiuko bėgo taip lėtai, kad nespėjo net ir pribėgti vonia, o  jau teko lipti lauk. Mano vyrui, jau mačiau, į galą pabodo mano klykimai ir rėkimai, tarsi spektaklį žiūrėtų. Pradžioj šokiruoja, vėliau jau pabosta, gal biškutį ir miego norėjo… Matyt galėtų būti geras akušeris – būtų labai ramus!

Taigi nuostabioji kulminacija! Prasidėjo stūmimas, galvutė pradėjo lįsti ir jau nuvargusi nuo tų sarėmių nebesupratau, kada reikia stumti, kada ne. Jau kūnas pervargo, prašiau daktarės, kad pasakytų, kada stumti. Galvutė tarp kaulų buvo užstrigusi kokias 10 minučių, jausmelis nei man, nei vaikeliui nebuvo pats nuostabiausias… pradėjus plyšti odai, daktarė nusprendė kad reikia kirpti, tad įkirpo. O tada jau vienas du ir pagimdyta. Tada dar nežinojau, kad reikia palaukti kol nupulsuos virkštelė… kiek pamenu, ji buvo greitai atjungta.

Taigi, gimė mano pirmagimis sūnus Jurgis, kuris buvo vyriškai – nei mažas, nei didelis –  4,410 kg ir 55 cm ( vėliau ruošdamasi antram gimdymui sužinojau, kad kai moteriai prasideda gimdymas/ sąrėmiai ir per tą laiką yra leidžiamos lašelinės, vaikas dažnai gimsta didesnio svorio nei paprastai būtų, nes daug vandens nukeliauja ir pas jį). Gimęs vaikelis buvo padėtas man ant krūtinės, jis stenėjo, nes jam tikriausiai buvo labai baisu ir sunku gimti, jo net akytės buvo su kraujosrūvom, nes sunku pralysti pro mažesnę skyle nei pats esi…

Kadangi nebuvau susipažinusi anei su niekuo, labai pasitikėjau instinktais ir intuicija, galvojau kad kūnas tikrai žinos ką reikia daryti, tad tikrai nesidomėjau ir apie žindymą! O čia jau nutiko tikra bėda, nes ir skaudėjo ir nejaučiau jokio ryšio su vaiku ir buvau pavargusi ir pervargusi nuo gimdymo, kad norėčiau ir galėčiau žindyti, buvo didelis stresas stresas stresas, buvau tam visiškai nepasiruošus, o akušerės budėjusios tomis dienomis taip pat rožių žiedlapiais nebuvo pasipuošusios. Buvo ir tokiu komentarų, “jeigu taip blogai ir toliau žindysite tai visai nebežindysite”(nugraužti speneliai, blogas padavimas) arba nenustojus vaikučiui verkti iškviesta akušerė pareiškė “pirmiausia reikia vaikutį mylėti, o tada jis nurims ir užmigs”…. OMG! Tai buvo tokia sunki pradžia su tiek mažai pagalbos! Bet vaikutį maitinau ir savo pienu ir mišinuku maždaug 15 mėnesių! Nei daug, nei mažai – tiek kiek tuo metu galėjau. Padariau viską tuo metu, ką tik galėjau. Per tuos metus skaičiau visokiausios literatūros ir straipsnių apie žindymą, kaip gausinti pieną, meditavau, kartojau afirmacijas ir t.t. Ši patirtis sunki, bet neįkainojama. Ji leido labai gerai ir užtikrintai pasiruošti antro vaikučio atėjimui. O apie tai, kitoje istorijoje!